Vitaminai ir mineralai

Mineralai

Mineralai sudaro labai nedidelę tačiau svarbią bendrosios mitybos dalį. Jeigu ši dalis ignoruojama, įtakojama gyvūno sveikata ir produktyvumas. Kadangi atskiri elementai vaidina svarbų vaidmenį kūne vykstančiuose procesuose, gyvūnui labai svarbus tinkamas mineralinių medžiagų balansas.
Mineralų funkcijos dažnai yra tarpusavyje susiję ir suderintos. Mineralai skirstomi į mikro ir makromineralus.

          Makroelementų funkcijos:

• Struktūriniai kūno audinių ir kaulų komponentai (raumenys, organai, kraujas, minkšti audiniai)
• Kūno skysčių komponentai
• Osmosinio slėgio ir rūgščių-šarmų balansas
• Nervinių impulsų perdavimas, raumenų funkcijos
  
  Mikroelementų funkcijos:

• Endokrininės sistemos hormonų sudėtinė dalis
• Fermentų ir fermentų kofaktorių sudėtinė dalis
• Kai kurių vitaminų ir amino rūgščių sudėtinė dalis
• Dalyvauja reguliuojant ląstelių replikaciją ir diferenciaciją
• Dalyvauja imuninio atsako procese

Augimas. Gyvūnui augant, skirtingi organai auga skirtingu laiku, todėl  mineralų poreikis skiriasi. Intensyvus kūno svorio didėjimas dažniausiai būna ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu.

Imuninė sistema. Mineralai turi poveikį imuninei sistemai. Manoma, jog optimaliam imuniniam atsakui ir atsparumui ligoms mineralų reikia daugiau nei pavyzdžiui jų reikia normaliam augimui. Seleno, vario, cinko ir kobalto trūkumas gali pakenkti įvairiems imuninės sistemos komponentams.

Prioritetinis poreikis. Minimalus poreikis kuriai vienai organizmo funkcijai, kartais gali būti didesnis nei kitoms, (pvz. augimui reikia mažesnio Mn kiekio nei vaisingumui).

Adekvatus suvartojimas. Su maistu būtina gauti mineralų kiekį reikalingą gyvybinėms funkcijoms, produkcijai, reprodukcijai ir augimui.Todėl gyvūnų ėdaluose mineralų turi būti pakankamai, kadangi dėl absorbcinių savybių organizmas gali ne visas medžiagas pasisavinti ar pilnai panaudoti. Be to reikia atsižvelgti į tai kiek ėdalo augintinis suėda ir kiek vandens išgeria. Kadangi sunku nustatyti tikslų reikalingą mineralinių medžiagų kiekį, todėl atsižvelgiama į nustatytą minimalų mineralų poreikį bei poreikį gyvūno poreikiams optimizuoti. Gyvūnas turi suvartoti pakankamą mineralų kiekį, nes reikia užtikrinti ilgalaikį kūno mineralų rezervą, o produkcijos gyvūnams - pakankamą kiekį gyvūninės kilmės produktuose.

Trūkumas ir požymiai. Mineralų trūkumas priklauso nuo individualių gyvūno savybių, amžiaus, lyties, rūšies, veislės, suvartojamų mineralų kiekio bei vartojimo trukmės, mineralų  antagonizmo, ir kt. Kartais  maisto medžiagų organizme trūksta, tačiau išorinių trūkumo požymių nepastebėsime, nes mineralų trūkumai pasireiškia įvairiai: subklinikine forma ar rimtais susirgimais (dėl sutrikusios medžiagų apykaitos). Nežymus mineralų trūkumas galimas dėl mažesnio ėdalo suvartojimo, dėl blogesnio virškinimo, prastesnės absorbcijos, gyvūno veiklos ar produktyvumo padidėjimo, o kai kuriose šalyse dėl parazitinės infekcijos.

Toksiškumas. Kadangi mineralai labai svarbūs augimo procesui, jų perteklius gali būti žalingas gyvūnui. Jauni gyvūnai gali būti neapdairiai maitinami, todėl dėl mineralų pertekliaus gali apsinuodyti. Toksiškumas priklauso nuo mineralo, suvartoto kiekio bei trukmės ir antagonistų. Mineralų kiekio tolerancijos lygis gyvūnų rūšims yra nevienodas.

Mineralų papildai

Paprasčiausia organizmą papildyti mineralais – juos duoti su ėdalu. Todėl mineralai turi būti skanūs, skiriami mažais kiekiais, kad nesumažintų kitų maisto medžiagų suvartojimo. Mineraliniuose papilduose dažniausiai naudojamos tam tikros neorganinės druskos ar jų deriniai su organinių mineralų kompleksais.

Mineralų tarpusavio sąveika

Mineralai tarpusavyje gali sąveikauti ir paveikti kitus mineralus. Vienas iš intriguojančių mitybos faktorių yra tas, jog specifinio mineralo ar kitų medžiagų perteklius ar trūkumas veikia jų ar kitų pašaruose esančių mineralų pasisavinimą bei panaudojimą. Dėl šios priežasties remiamasi tik apytikriu mineralų poreikių pagrindu.

Mineralinių medžiagų ir vitaminų savybės

Kalcis – būtinas kaulų, kremzlinio audinio, dantų sandarai bei  tvirtumui ir kraujo, raumenų, nervų sistemos veiklai užtikrinti.
Fosforas – reikalingams kaulams ir dantims susidaryti. Šis mineralas reikalingas baltymų sintezei, energijos apykaitai organizme. Reikalingas širdies ir inkstų veiklai.
Kalis – reikalingas širdies darbui, organizmo skysčių balansui, nervinių impulsų perdavimui.
Magnis – dalyvauja angliavandenių apykaitos procesuose, reikalingas normaliai nervų ir raumenų veiklai palaikyti.
Geležis – reikalinga kraujo kūneliams susidaryti, fermentams, hemoglobinui, deguoniui transportuoti, energijos apykaitai.
Varis – reikalingas hemoglobino sintezei, geležies pasisavinimui.
Cinkas – dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, reikalingas odai.
Manganas – yra daugelio fermentų sudedamoji dalis, dalyvauja  energijos ir medžiagų apykaitos procesuose.
Jodas – skydliaukės hormonų reikalingų medžiagų apykaitai, dalis.
Selenas – antioksidantas, apsaugantis ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio.
Vitaminas A – vitaminas svarbus epiteliniam audiniui susidaryti, vaisingumui, regėjimui.
Vitaminas D – reikalingas kalcio ir fosforo apykaitai organizme reguliuoti.
Vitaminas E – antioksidantas apsaugantis ląsteles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio.
B1 (tiaminas) – reikalingas angliavandenių apykaitai, normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai.
B2 (riboflavinas)  - reikalingas riebalų rūgščių ir amino rūgščių sintezei, įeina į daugelio fermentų sudėtį.
Pantoteno rūgštis – reikalinga energijos apykaitai.
Niacinas – svarbus baltymų apykaitai, smegenų veiklai, įeina į fermentų sudėtį.
B6 (piridoksinas) – reikalingas riebalų, amino rūgščių apykaitai, energijos susidarymui, glikogeno gamybai.
Folio rūgštis – reikalinga organizmo ląstelėms augti, daugintis. Dalyvauja amino rūgščių apykaitoje.
Biotinas – dalyvauja medžiagų apykaitoje, reikalingas odai.

VITAMINAI

Vitaminai – tai  gyvybiškai būtinos organinės medžiagos, kurių labai maži kiekiai reikalingi medžiagų apykaitai, fiziologiniams procesams ir sveikatai. Gyvūno normaliai organizmo funkcijai palaikyti, augimui, veiklai, produktyvumui, imuninei sistemai ir vaisingumui reikalingas atitinkamas vitaminų kiekis ir balansas. Organizmas dažniausiai negali pasigaminti jų tiek, kad patenkintų fiziologinius poreikius, todėl jų pastoviai turi gauti su maistu. Dauguma vitaminų medžiagų apykaitos reguliavime veikia kofermentų ir kofermentų prekursorių pavidalu, tačiau jie nesuteikia energijos ir nėra statybinė medžiaga. Vitaminų trūkumas ar jų absorbcijos sutrikimas pasireiškia specifiniais susirgimais ar sindromais. Vitaminų augintinis gali gauti su augalinės ir gyvūninės kilmės ėdalais. Daug rinkoje esančių vitaminų yra susintetinti ar gauti fermentacijos proceso metu.

Provitaminai gyvūno organizme virsta atitinkamais vitaminais. Kai kuriuos vitaminus gyvūnai gali susintetinti patys.

Šiuo metu yra žinoma 15 vitaminų. Jie skirstomi į vandenyje tirpius ir riebaluose tirpius vitaminus. Riebaluose tirpūs vitaminai yra maiste susijungę su lipidais. Juos sudaro tik anglis, vandenilis ir deguonis. Šie vitaminai gali kauptis organizme, todėl per dideli su maistu gaunami jų kiekiai gali sukelti problemų.

Vandenyje tirpūs vitaminai svarbūs fermentų funkcijoms ir medžiagų apykaitai kontroliuoti, jie yra kofermentų sudėtinė dalis. Juos sudaro anglis, vandenilis ir deguonis, o kai kurių sudėtyje yra azoto, sieros ir kobalto. Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia taip gerai, kaip riebaluose tirpūs vitaminai, išskyrus B12. Gyvūnas jų turi gauti pastoviai, o jų perteklius pasišalina iš organizmo su šlapimu.

B grupės vitaminus mikroorganizmai gali sintetinti storajame žarnyne, bet jų absorbcija ribota.

Veiksniai, nuo kurių priklauso vitaminų poreikis:
Gyvūno rūšis, amžius, ėdalas, kokybė/kiekybė
Produktyvumas, aktyvumas, ilgaamžiškumas
Sveikata (imuninės sistemos gerinimas)
Genotipas (genetiškai nulemtas didesnis poreikis)
Stresas, aplinkos pokyčiai (transportavimas, laikymo sąlygos, higiena, klimatas)

Veiksniai, kurie turi įtakos vitaminų pasisavinimui:
Ėdalo sudėtis, biologinis pasisavinamumas, vitaminų stabilumas, suvartojimas, parazitai ir ligos, stresas, maisto medžiagų tarpusavio santykis.

Pagrindiniai vitaminų gamybos procesai yra trys:
Cheminė sintezė
Fermentacija
Išskyrimas iš augalinės ar gyvūninės kilmės medžiagų.

Komerciniai vitaminai

Gryni vitaminai nėra tinkami tiesioginiam vartojimui. Tam, kad vitaminus būtų galima įmaišyti į premiksus ar ėdalus, juos reikia stabilizuoti ir paversti tinkama forma. Vitaminai skirstomi, pagal tai į kokius pašarus jie bus įmaišomi. Pvz.: pieno pakaitalams ar geriamajam vandeniui naudojami tirpūs vandenyje vitaminai  ir disperguojami; vitaminai turi išlikti stabilūs jei bus veikiami aukšta temperatūra ir slėgiu (ekspansija, ekstruzija); jei turi būti tinkami naudojami mišiniuose turi būti atitinkamo dydžio dalelės, tinkamos elektrostatinės ar higroskopinės savybės ir kt. Reikalavimus turi atitikti: koncentracija, biopasisavinamumas, stabilumas, skoninės savybės, lakumas, mažas dulkėtumas, išvaizda, dalelių dydis ir maišymasis su kitomis medžiagomis.

Šunims ir katėms gaminami įvairūs vitamininiai, mineraliniai papildai. Mineralinės medžiagos chelatų formoje  (pavyzdžiui padengtos amino rūgštimis) yra gerai pasisavinamos gyvūno organizme. Vitaminų stabilumui turi įtakos deguonis, karštis, pH, drėgmė, ultravioletiniai spinduliai, laikas.

Vitamininiai ir mineraliniai papildai padeda atsistatyti  po ligos sveikstantiems gyvūnams, augantiems šuniukams ir kačiukams bei nusilpusiems šunims ir katėms.

Vitaminų savybės

Odai: biotinas, niacinas, pantoteno rūgštis, vitaminas A, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas B12, vitaminas C, vitaminas F.
Kailiui: biotinas, niacinas, pantoteno rūgštis, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas B12, vitaminas F.
Regėjimui: pantoteno rūgštis, vitaminas A, vitaminas B2.
Kraujui: folio rūgštis, vitaminas B12, vitaminas E, vitaminas K.
Nervų sistemai: cholinas, folio rūgštis, niacinas, pantoteno rūgštis, vitaminas A, vitaminas B1, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas B12, vitaminas D3, vitaminas E.
Kaulams: cholinas, folio rūgštis, vitaminas A, vitaminas C, vitaminas D3, vitaminas K.
Raumenims: karnitinas, cholinas, vitaminas A, vitaminas B1, vitaminas C, vitaminas E.
Žaizdų gijimui: vitaminas C.
Augimui: biotinas, cholinas, folio rūgštis, inozitolis, niacinas, pantoteno r., vitaminas A, vitaminas B1, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas B12, vitaminas D3, vitaminas F.
Apetitui: karnitinas, cholinas, niacinas, pantoteno r., vitaminas A, vitaminas B1, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas B12, vitaminas D3.
Vaisingumui: biotinas, cholinas, folio rūgštis, pantoteno r., vitaminas A, vitaminas B1, vitaminas B2, vitaminas B12, vitaminas C, vitaminas D3, vitaminas E, vitaminas F.
Imunitetui: folio rūgštis, pantoteno r., vitaminas A, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas C, vitaminas E, vitaminas F.
Esant viduriavimui: folio rūgštis, niacinas, pantoteno r., vitaminas A, vitaminas B1, vitaminas B2, vitaminas B6, vitaminas E.

Organizmą stiprinančiuose papilduose būna vitaminų (vitaminas A, vitaminas D3, vitaminas K, vitaminas E, B grupės vitaminai), mineralų (kalcio), amino rūgščių, energijos suteikiančių medžiagų (gliukozės). Vitaminai stiprina imuninę sistemą, didina apetitą, padeda apsisaugoti nuo ligų.

Augantiems jauniems gyvūnams svarbus  tinkamas augimo greitis ir taisyklingo skeleto susiformavimas. Augantiems šuniukams ir kačiukams gali būti šeriami kalcio ir fosforo bei vitamino D turintys papildai. Svarbu, kad papilduose esančius mineralus organizmas gerai pasisavintų, kad juose būtų tinkamas kalcio ir fosforo santykis. Vitaminas D organizme reikalingas kalcio ir fosforo pasisavinimui. Kalcio, fosforo ir vitamino D turintys papildai skirti didelių ir gigantiškų (milžinų) veislių šunims, kad gerai susiformuotų ir būtų stiprūs skeleto kaulai bei dantys. Be kalcio ir fosforo šiuose papilduose gali būti ir kitų organizmui reikalingų mikroelementų: geležies, cinko, vario, mangano, jodo, kobalto, seleno; vitaminų: A, B1, B2, B6, B12, PP, C.

Vaikingumo ir laktacijos laikotarpiu padidėja vaikingų patelių energijos ir maisto medžiagų poreikis. Todėl  joms  reikalingi didesni vitaminų mineralų kiekiai (kalcio, fosforo, vitamino D).

Veislių specifika. Aliaskos malamutams, Sibiro haskiams, kai kuriems didelių veislių šunims gali pasireikšti cinko trūkumas. Tai gali būti dėl genetinio sutrikimo trukdančio cinkui absorbuotis žarnyne.

Odos ir kailio problemos. Padidėjęs šėrimasis, pleiskanojimas, negraži kailio išvaizda, gali būti dėl cinko trūkumo (Aliaskos malamutai, Sibiro huskiai).

Cinko trūkumas organizme gali būti kai ėdaluose yra maisto medžiagų, blokuojančių cinko pasisavinimą (per didelis kalcio kiekis, fitatai, ). Gali pasireikšti didelių veislių šunims intensyvaus augimo laikotarpiu. Gyvūnams gaunant daug kalcio ar fitatų, kurie žarnyne prisijungia cinką. Cinko perteklius gyvūnams kenkia.

Kailio išvaizda pablogėja dėl vitamino A, B grupės vitaminų trūkumo.

Mineralų ir vitaminų disbalansas gali būti šeriant augintinius namuose gamintu ėdalu.

Papildomas vitaminų ir mineralų kiekis gyvūno organizmui reikalingas gyvūnams kritinėmis situacijomis:

• Šuniukams ir kačiukams intensyvaus augimo periodu
  Vaikingoms ir laktuojančioms patelėms
  Tam tikrų veislių gyvūnams turintiems specialių vitaminų ar mineralų poreikių
  Pasireiškus odos ir kailio problemoms
  Esant nepilnavertei mitybai
• Senyvo amžiaus gyvūnams
• Stresinės situacijos
  Sveikstant po ligos ar operacijų

Aukštos kokybės komerciniais, ėdalais šeriamiems augintiniams vitaminų ir mineralų dažniausiai pakanka.

Kad augintinio visos organizmo sistemos veiktų sklandžiai,  kailis žvilgėtų, žvilgsnis būtų guvus, su maistu jam reikia gauti tinkamą visų būtinų maisto medžiagų, mineralų ir vitaminų kiekį.